Rudilių Jono Laužiko pagrindinės mokyklos direktorius Algirdas Venckus, prieš kelis mėnesius viešai prasitaręs apie idėją įkurti mokykloje dailės galeriją, sumanymą įvykdė: galerijos durys visuomenei jau atvertos.
Mokyklos direktorius įsitikinęs, kad šis pirmasis realus žingsnis liudija viltingus pokyčius – mokykla siekia būti reorganizuota į daugiafunkcį centrą, ir tai nėra tuščia užgaida, o apgalvotas siekis išgyventi. Kaimo mokykloje belikę 38 mokinukai, jau kelerius metus savivaldybėje svarstoma biudžeto lėšų taupymo sumetimais mokyklą uždaryti… Kūrybingas pedagogų kolektyvas nusprendė, kad vardan Rudilių bendruomenės žmonių turi išlikti bendruomeniškas židinys, prie kurio galėtų glaustis visi, kuriems svarbi savišvieta, kūrybinė saviraiška ir prasmingas laisvalaikis.
Kūrybingumo ženklų Rudilių mokykloje matyt visur, kur nepasisuksi. Ant sienų – paties direktoriaus tautodailininko A. Venckaus tapyti paveikslai, koridoriuose ant suolų sėdi mediniai žmogiukai, rodydami kelią į dailės galeriją. Medinukai turi vardus, Vincas ir Aloyzas, direktorius šmaikštauja, jog jie išdrožti, kad daugiau vaikų mokykloje būtų…
Pirmoji paroda galerijoje – pagarbos duoklė kraštiečiui profesoriui Jonui Laužikui, kurio vardu mokykla pavadinta nuo 2000 metų. J. Laužikas – pirmasis Lietuvoje pedagogikos mokslų daktaras, vakarietiško išsilavinimo žmogus, mokęsis prieškario Kaune, Ciuricho, Vienos, Hamburgo universitetuose, 1940 m. Ciuriche apsigynęs filosofijos daktaro disertaciją, vėliau sovietmečiu išugdęs daug pedagogų kartų, vienas iš Lietuvos mokyklos kūrėjų.
Visa tai puikiai žino ir Rudilių vaikai, ir vyresnės kartos žmonės, mat ūkininkų Laužikų sodybvietė už kelių kilometrų Dūbliškių kaime dar išlikusi, mokyklos bendruomenė ją prižiūri. Šią vasarą mokinukai surengė ten ekologinę ekspediciją ir ką vertingesnio radę eksponuoja galerijoje. Atrado koklį, senos plytos nuolaužą, o ji neįprasta, rankomis iš šių vietų molio daryta, mokslininko seneliui Aleksandrui Laužikui čia statant trobesius. Atrado ir senovinį stiklinį mikstūros buteliuką. Prisirankiojo spalių, šių laikų vaikams neregėtos statybinės medžiagos, atrado senų batų.
Laužikui skirtoje parodoje asmeninių jo daiktų tėra nedaug, tik senas laikrodis, chronometras, juos padovanojo mokyklai Pedagogikos institutas, yra senų nuotraukų, mokslininko darbų, bet daugiau tą laikmetį ir kultūrinę aplinką liudijančių ženklų. Slidės, sniegingų Alpių viršukalnės – tai priminimas tų laikų, kai studentas būdamas Jonukas iš Dūbliškių kaimo, per atostogas mėnesį kalnuose gyveno, misdamas tik duona ir sniegu, nakvodamas kalnų būdelėse ar po atviru dangumi. Kaip sakė parodos rengėjai, prie istorinės tiesos čia pridėta šiek tiek ir meninės, dailės galerijoje tai tinka. Galerijos atvėrimo šventėn pakviesti bičiuliai, svečiai ir kolegos, grojo Kupiškio meno mokyklos mokinukai, o mokyklos salėje su neįprasta triukų programa pasirodė magas. Savas, iš Rudilių, jau gerai vaikų pažįstamas ir mylimas Valdemaras Šimkus. Rudiliai – talentingų žmonių kraštas.
Virginija JUŠKIENĖ, „ŪP“ korespondentė
