Tolimiausiame nuo rajono centro Utenos taške, Antalamėstės kaime, įsikūrusių Renatos ir Ramūno Lamauskų sodybos kiemas jau šešeri metai šurmuliuoja nuo lankytojų. Vienkiemio gyvastis – 43 veislių triušynas, į savo valdas priimantis ir kitus gyvūnus. Rudeniop nuo lankytojų užsidarydavęs „Triušiukų slėnis“ žada pratęsti veiklą ir žiemą.
Regina Stundienė, „šeimininkės“ korespondentė
Bendra idėja
Nors vietovę sergi trys šunys: Tobis, Donas ir Rudis, apie svečius pirmosios praneša gerklingosios žąsys. Statmenai kopianti žaliaskarių eglių siena nuo vėjų tarsi sergsti gyvųjų pūkuotukų gyvenvietę. Galima teigti, jog eglyno juosta savaip pakuždėjo verslo idėją, kai Ramūnas su Renata, porelės vaikučių susilaukę gyvendami sostinėje, sugrįžo į abiejų gimtinę.
„Vienkiemį padovanojo mama, gavusi palikimą iš giminaitės, – pasakoja Ramūnas. – Žemės ūkininkauti mažoka, eglės, nors ir aukštos, – ne prekinės vertės, iškirsti lengviau, negu pasodintų užaugant sulaukti, todėl į mintis atriedėjo pūkuotukai.“
„Ramūnas jau pirmokas būdamas triušiuką turėjo, aš tai ne, – juokiasi Renata. – Jo tėvelis veterinaras, tikras daktaras Aiskauda. Aš pagal savo mamą, pedagogę, rinkausi profesiją, bet tėveliai laikė gyvulius, ir dabar ūkininkauja, todėl gyvūnai kaimo vaikui – įprasta kasdienybė. Tad ir „Triušiukų slėnio“ idėja bendra, kaip mudviejų vardai iš tos pačios raidės. Darom tai, ką kiekvienas geriausiai mokam. Kadangi esu informatikos specialistė, tai reklama, augintinių paieška yra manoji sritis. Ramūnas rūpinasi gyvąja bendruomene, ruošia pašarus, šeria, remontuoja mūsų namus ir stato naujus augintiniams.“
Ramūnui tenka ir daugiau rūpesčio šešerių Ieva bei dešimtmečiu Mantu, nes Renata dirba Vilniuje, grįžta tik savaitgaliais. Ieškojo darbo arčiau, bet nesikremta neradusi: ūkiui plečiantis, jos paramos vyrui reikės namuose.
vaikai turi pareigų
Teko sutikti daugybę ieškančiųjų savo vietos po verslo saule. Rizikavusiųjų ir nudegusiųjų. Lamauskų pasirinkimas – taip pat su rizikos doze, bet pamatuota.
Ramūnas studijavo Vilniaus Gedimino technikos universitete, bet gabių rankų vyras neištvėrė be statybos darbų, o ir kurtis su šeima Vilniuje nebuvo lengva. Bemeistraudamas, namus statydamas suprato: amatininkystė traukia labiau nei diplomuoto specialisto kabinetas.
Taip iš Ramūno sumeistrautų namukų Antalamėstėje ir išaugo triušiukų gyvenvietė, apjuosta originalia tvora. Paskui radosi pavėsinė su suolais lankytojams. Suaugusieji čia gali pajodinėti žemaituke Akustika, mažieji – poniu Kaštone. Visiems smagu pasigrožėti nebaukščiomis nutrijomis, antimis, stručiais. Šeimininkas pagaminęs ėdžias ir elnių porelei, ir avyčių šeimynai, ir salelę vaikams su triušiukais slėpynių pažaisti. Tarsi slėnio iliustracija marguoja Renatos išpuoselėtas alpinariumas.
Čia gyvūnų meilės mokyklą išeina ir savi vaikai. Ievutė su Mantuku turi savo tarnybėles: kasdien pripildo triušiukų girdyklas vandens, surenka vištų, žąsų kiaušinius. Gyvasis šeimos turtas – visų.
Su vardais ir charakteriais
Iš tiesų tai gyvas, spalvingas ir brangus turtas. Abudu sutuoktiniai taip gyvai pasakoja apie savo augintinius, kad smagumas tiek mažam, tiek dideliam klausytis.
Antai Kalifornijos triušiai kaip broileriai – sparčiai augantys, nukarusiais pagurkliais. Siamo – charakteriais panašūs į tos pačios veislės kates: nepriklausomi, su dobilo lapu neprikviesi. O dėmėtieji, primenantys dalmatinus, skirtingai nei šios veislės šunys, jau gimsta taškuoti. Belgijos milžinai užauga net iki dvylikos kilogramų. Kai kurie pagal charakterį ar išvaizdą turi ir vardus: Garfildas ir rusvas, ir rubuilis, o Braškius ne tik panašus į uogą, bet ir mėgsta jomis pasmaguriauti. Bebras –
atsikišusiais dantukais, spalva visai panašus į atkaklųjį drebulių kirtėją, dargi savotiškai niurna ėsdamas, bebriškai čepsi.
Šeimininkai labiausiai džiaugiasi, kad jų augintiniai parduodami veislei, o ne pietų stalui: „Neįsivaizduojame, kaip reikėtų suvalgyti išmyluotą draugą. Kas su ekskursijomis atvyksta, išskirtinai pastebi, jog mūsų triušiai nebaikštūs, leidžiame juos pašerti žolyte, paglostyti smalsius snukučius. Nepasitaikė, kad kam krimstelėtų.“
Kitaip ir būti negali: „Triušiukų slėnyje“ gyvosios pasakos, kaip ir knyginės, visada baigiasi laimingai.
Renatos ir Ramūno Lamauskų asmeninės nuotraukos