Kaimo kapelą „Šeduvos bernai“ daugiau nei dešimtmetį lydi sėkmė ir populiarumas. Nė vienas sveikinimų koncertas neapsieina be penkių šeduvių, iš širdies traukiančių „Laiškelį“. Ir patys nemažai sulaukia laiškų – kupinų padėkų, šiltų žodžių, linkėjimų. Ant voko dažnai teparašoma „Šeduvos bernams“, bet paštininkė korespondenciją be menkiausio vargo pristato kapelos vadovui Gintautui Rutkauskui.
Kodėl kapelos vyrai paskyrė vadovu, G. Rutkauskas sako nežinantis. Gal kad groja armonika, kuri kapeloje nepamainoma, o gal kad vienintelis muzikos mokslų ragavęs. Vaikystėje baigė muzikos mokyklą, paskui mokėsi Panevėžio Jono Švedo pedagoginėje mokykloje, vėliau dirbo Raudondvario kultūros namuose. Kiti nariai savamoksliai, savo instrumentus valdyti išmokę savarankiškai. Beje, kapelos vadovo, baigusio dūdos specialybę, virkdyti armonikos irgi niekas nemokė. Radęs senelio armoniką, laisvalaikiu vis tampė, kol gražiai suskambėjo.
Intrumentų istorijos
Visi kapelos instrumentai turi savas istorijas. Antai Albinas Lukoševičius savo basetlę aptiko šiukšlyne ir prikėlė antram gyvenimui: suklijavo iš dviejų instrumentų, nušveitė, nudažė. Remigijaus Peleckio smuikas ne vieną dešimtmetį dulkėjo spintoje. Vaikystėje jį nupirko tėvai, bet Remigijus juo labai trumpai tegrojo. Vėlei į rankas paėmė pats jau būdamas penkių vaikų tėčiu. Kęstučio Antano Bartkaus būgnai atkeliavo iš buvusio Šeduvos dūdų orkestro.
Vieno karto neužteko
Kaimo kapela „Šeduvos bernai“ susibūrė netikėtai. „Šeduvos“ etnografinio ansamblio vadovė Emilija Brajinskienė, visų vadinama baba, paprašė sudalyvauti kapelijų varžytuvėse „Duokim garo“. Būsimieji „bernai“ tuomet saviveikloje dalyvavo: G. Rutkauskas grojo „Šeduvoje“, kiti vyrai su žmonomis, vaikais šoko, dainavo.
Surinkta šeduvių kapela 2002-aisiais laimėjo visus konkursus ir tapo čempione. Ant nugalėtojų pakylos lipta ir antrąkart – 2008-aisiais. „Tokios sėkmės tikrai nesitikėjome. Iš pradžių galvojome, pagrosime vieną kartą ir išsiskirstysime, bet žmonės mūsų nepaleido. Jiems patiko seni pokario romansai, nuoširdus, paprastas jų atlikimas, todėl vis prašė dar padainuoti“, – pasakoja Gintautas.
Repertuaras per tuos metus kito, atsirado naujų dainų, bet kai kurie kūriniai tapo savotiškais kolektyvo himnais. Vadovas juokiasi, kad koncerte nesudainavęs „Laiškelio“ gali net gauti lupti. Kartą nutarė atlikti eksperimentą ir nepagrojo visų pamėgtojo kūrinio. Knietėjo sužinoti, ar publika jo pageidaus, prašys. Nepaprašė, bet pabaigoje žiūrovai tvirtino, kad buvo apgauti – koncerto nebuvo.
Kapelos dainos unikalios, dauguma Šeduvos krašto, jas rinko ir kolektyvui patikėjo E. Brajinskienė. Nors kūrinių turi devynias galybes, dainuoja tik pačias išskirtiniausias dainas – labiausiai patikusias, artimas širdžiai, gražiausiai suskambėjusias. Muzikantai neturi nė vienos dainos natų, visas atlieka tik iš klausos.
Batais apautų kareivių pulką
Penki „Šeduvos bernai“ vilki autentiškus drabužius. Liemenės, kepurės, chromo batai, galifė kelnės, juostos, surinktos iš senelių, bobučių ar visai nepažįstamų moterų kraičio skrynių, spintų. Jose rado ir drobinius marškinius, daug metų jais vilkėjo, bet ilgainiui susidėvėjo – teko siūtis kitus. Naujus apdarus įsigijo pernai, ruošdamiesi koncertuoti Amerikoje.
Daugiausia istorijų galima papasakoti apie apavą. Barškučiais, rumbe grojantis Valdas Budinavičius avi savo tėvuko batus. Kartais jį pavaduojantis kapelos vadovo sūnus Virmantas turi nuosavus, gavo dovanų pernai per vestuves: „Šeduvos bernai“ vestuvininkams užtvėrė tvorą, įteikė jaunajam chromo batus bei kepurę. Daug batų atveža kapelos gerbėjai.
„Visai neseniai vienas pakruojiškis atitempė visą krūvą. Surinko dėdės, brolio, – juokiasi G. Rutkauskas. – Negražu sakyti, kad mums jų nebereikia, jau sočiai turime. Kiti net nesupranta, kaip batų gali nereikėti. Taip ir krauname. Jau galėtume apauti nemažą kareivių pulką.“
Akys visuomet užkliūva už „Šeduvos bernų“ kepurių, papuoštų gėle. Gėlė kepurėje pritinka, nes dauguma atliekamų dainų lyriškos, apie jaunystę, meilę. Pasak vyrų, jei gėlės žiedo nebūtų, jie panašėtų ne į bernus, paryčiais grįžtančius iš mergų, o į senius. „Dar vis nenorime pasenti. Nors kapeloje didžioji dalis vaikaičių turintys seneliai, bet vis tiek norime būti bernai“, – juokiasi muzikantai.
Daugiau nei draugai
Dainuoti apie prabėgusias dienas šeduvių kaimo kapela nevažiuoja be kurio nors vieno nario. Gavęs kvietimą į koncertą, vadovas skambina kiekvienam ir atsiklausia, ar jis tądien neužsiėmęs.
Muzikavimas jiems yra tik pomėgis, kasdienybės praskaidrinimas. Visi, kaip sakoma, turi „valdiškus“ darbus, muzikai atsiduoda vakarais, savaitgaliais.
Dažniausiai vyrai susibėga pas Valdą Budinavičių, gyvenantį vienkiemyje. Susėda didelio namo verandoje, atveria duris ir visi penki uždainuoja. Melodija nuvilnija per kaimą, neaprėpiamus laukus. Mėgsta rinktis ir jauniausiojo kapelos nario Remigijaus Peleckio pirtelėje, Gintauto Rutkausko lauko pavėsinėje.
Vyrai noriai repetuoja, koncertuoja, nes tai teikia jiems didelį malonumą. Antraip visi greitai išsivaikščiotų. „Jei dainuodamas nejauti, kad tave veža, nieko gero nebus. Žiūrovas tai kaipmat pajunta. Mums dar patiems viskas patinka, todėl ir žmonės nesigręžia“, – dalijasi mintimis Gintautas.
Ne kartą ir ne du „Šeduvos bernai“ svarstė, gal jau laikas skirstytis. Pusei metų buvo išsilakstę. Paskui vienas kitam pradėjo skambinti, siūlyti susitikti, kartu padainuoti.
Dainingieji šeduviai – daugiau nei draugai. Gintautas Rutkauskas su žmona Inga yra smuikininko Remigijaus Peleckio trečiojo sūnaus krikšto tėvai. Albinas Lukoševičius tapo Ingos Rutkauskienės krikštatėviu. O štai su Kęstučiu Antanu Bartkumi kapelos vadovas ne vienus metus dirbo Radviliškio policijos komisariate.
Apie gastroles ir planus
Į koncertus „Šeduvos bernus“ visuomet lydi žmonos. Atžalos kartu nebevažiuoja, nes suaugo, kai kurie vaikai jau turi savo šeimas. Muzikantai kartais pajuokauja, kad netrukus kartu galės vežtis anūkus.
Į kelią paprastai išsiruošia R. Peleckio mikroautobusiuku – į jį sukrauna armonikas, susodina antrąsias puses ir patraukia į Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją.
Kapela yra koncertavusi Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, JAV. Amerikoje kunigo Gintaro Joniko kvietimu gastroliavo pernai. Per dešimt viešnagės dienų grojo ir dainavo Bostono, Vašingtono, Detroito, Čikagos lietuvių bendruomenėse. Įsimintiniausia buvo Vasario 16-oji, ją „Šeduvos bernai“ šventė Lietuvos ambasadoje Vašingtone.
Šiais metais susirinko į filmuotos medžiagos peržiūrą – prisiminti patirtus įspūdžius, dar kartą pasigrožėti matytais vaizdais. „Prisikepėm blynų, atsinešėm vaišių ir gražiai pavakarojom“, – džiaugiasi kapelos vedlys.
Rutkauskui netikėtai šovė mintis kada nors pabandyti groti su vaikais, mat visų „Šeduvos bernų“ atžalos neabejingos muzikai. Smuikininko Remigijaus visi penki vaikai muzikuoja, Albino iš trijų sūnų groja du, Gintauto sūnus, parvažiavęs po studijų Kaune, vis prašo pamokyti groti armonika. Moko, kad tik daina Šeduvoje nenutiltų.
Jurga Sajenkienė, „šeimininkės“ korespondentė