Istorijos saugotojas yra ne tas kuris viską laiko stalčiuose ar seife arba parduoda už pinigus, o tas kuris ja dalinasi su visais. Kino juostų archyvai, senos nuotraukos, muziejiniai eksponatai vertingi tik tada kai juos mato kiti. Prisilietę prie savasties ir perdavę ją kitiems tampame atsakingi už tai ką kuriame. Puoselėdami senelių ar prosenelių palikimą, naujai papildę įžvalgumu ir pilietiškumu saugome savo krašto savitumą. Utenos r. Užpalių kultūros centro vykdomo projekto „Etninės kultūros atspindžiai Užpalių bendruomenės tradicijose“ vienas iš norų ir yra, kad bendradarbiaujant su Lietuvos geografų draugija bei Utenos kraštotyros muziejumi tai ką žinome ir turime būtų prieinama bei matoma visiems kas tik nori savo mintis papildyti naujomis žiniomis.
Projekto metu, kartu su muziejaus darbuotoja, fondų saugotoja Brone Juknevičiene pristatant A. Juknio sukurtus etnografinius dokumentinius filmus „Ausk, sesele, margą raštą“ (1978 m.) ir „Pamėgau iš mažens“ (1982 m.) prakalbta apie mūsų močiučių gebėjimą audiniuose atvaizduoti ne tik gamtos motyvus, bet ir išrašyti sovietiniu laikotarpiu nepopuliarius tekstus, tame tarpe tautišką giesmę. Utenos kraštotyros muziejus ne pabūgo iš archyvinių fondų atrinkti audėjos Bronės Uborevičienės ir drožėjos, liaudies meistrės Onos Jurkienės darbus ir kartu su Užpalių kultūros centro pristatomais Algimanto Juknio filmais, kuriuose prabyla muziejinių eksponatų autorės, bendru renginiu prakalbo apie turimų vertybių dalinimosi su kitais svarbą.
Ne pirmus partnerystės metus skaičiuojantys Užpalių kultūros centras ir Utenos kraštotyros muziejus startavo Utenoje – muziejuje, talkinant Utenos kultūros centrui aplankė Zarasų r, Salako, Rokiškio r. Kamajų, Anykščių r. Svėdasų miestelių gyventojus, o rudenį apie save dar primins užpaliečiams. Kaimo moterų, B. Uborevičienės ir O. Jurkienės darbai tai mūsų tautiškumą ir savitumą atspindintys darbai kuriuose alsuoja kruopštumas perteikiant gamtos motyvus, žmogaus išgyvenimus. Liaudies meistrė O. Šuminaitė – Jurkienė, gimusi kaime, gyvendama Vaikelio Jėzaus draugijos prieglaudoje atkaklaus mokymosi dėka įgyja išsilavinimą leidžiantį studijuoti bei gauti skulptorės ir keramikės diplomus. Deja, anot pačios skulptorės: „nuo kūdikystės visas gyvenimas persunktas vargu, skurdu“. Prasidėjęs karas kūrėją nubloškia į kaimą. Atskirtis nuo žinių apie meną ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje, bendraminčių nebuvimas, sužalota ranka trisdešimčiai metų sustabdo kūrybą. Po ilgos pertraukos, pradėjus darbus dėl sveikatos jau sunku realizuoti savo mintis: „norėčiau dar sukurti arklio sunkią dalią, bet nebeneša jau sveikata“ – kino juostoje atvyrauja liaudies meistrė Ona Šuminaitė – Jurkienė.
Kai daliniesi savo turimomis žiniomis nejučiomis pajunti turintis ar iš bendraminčių įgijęs jų dar daugiau todėl ir svarbu partnerių bendradarbiavimas. Svarbu, kad turimos žinios ir galimybė vaizdžiai jas perteikti nedūlėtų stalčiuose arba netaptų komercija.
Dalinimosi žiniomis niekada nevengia gamtos mylėtojai. Lietuvos geografų draugijos nariai, šiais metais pasiruošę užpaliečius supažindinti ne tik su kraštovaizdžio kaita, bet ir su geologiniu gamtos paveldo objektu – Konglomerato atodanga – apie kurios atsiradimą, šalia Užpalių buvusioje žvyrduobėje Šeimyniškių kaime, dar mena ne vienas užpalietis. Visada malonu naujai atrasti tai ką seniai matai ir net nesusimąstai.
Malonus atradimas užpaliečiams buvo ir gimnazijos dailės mokytojos Raimondos Sakalauskienės tapybos bei grafikos darbų paroda. Mažieji miestelio gyventojai su nekantrumu skubėjo į „Pokštukų šventę“ kurioje žaisdami niekur neužrašytus žaidimus su pačiais netikėčiausiais, kasdienėje aplinkoje matomais daiktais kaip laimėjimą gavo tik šiai šventei išleistus pokštukus. Visų džiaugsmui už pokštukus buvo galima įsigyti Užpalių Lions klubo padovanotų žaislų ir parduotuvės „Pauleta“ (vad. Paulius ir Vilma Tarvydai) saldumynų. Dar smalsiau miestelėnams buvo iš Zarasų r. miškų urėdijos, Gražutės regioninio parko girininko Mindaugo Ilčiuko sužinoti apie mūsų papročių įtaką biologinės įvairovės kaitą. Tuo pačių pamatyti asmenines Mindaugo paukščių plunksnų, vabalų ir drugelių kolekcijas kurių nemaža dalis surinkta gimtuosiuose Užpaliuose. Beje, įdomu pastebėti, kad M. Ilčiukas yra ne tik užpalietis, bet ir audėjos B. Uborevičienės, apie kurios darbus rašyta straipsnio pradžioje, anūkas. Tad projektas „Etninės kultūros atspindžiai Užpalių bendruomenės tradicijose“ užpalėnus ne tik grąžina į praeitį, bet ir tiesia takus į ateitį. Istorijos puslapiai lyg pašėlę skuba pirmyn kiekvieną dieną užgoždami naujais įvykiais.
Apie nesustabdomai besisukančius įvykius kalbėjo ir Labanoro bažnyčios klebonas Jurgis Kazlauskas, Užpalių kultūros centre pristatydamas foto menininko Algio Jakšto fotografijų parodą „Labanoro bažnyčia buvo ir bus“. Svarbiausia daryti gerus darbus ir žinoti ko sieki akcentavo klebonas pastebėdamas, kad bendras tikslų siekimas visada turi teigiamą atlygį. Visi atlikti darbai įgauna naują prasmę kai jais gali pasidalinti su kitais.
Nuotraukų apie susitikimą su Mindaugu Ilčiuku autorius Mindaugas Ilčiukas
Birutė Minutkienė
[images cols=”five”]
[image link=”#” image=”5911″]
[image link=”#” image=”5912″]
[image link=”#” image=”5913″]
[image link=”#” image=”5914″]
[image link=”#” image=”5915″]
[image link=”#” image=”5916″]
[image link=”#” image=”5917″]
[image link=”#” image=”5918″]
[image link=”#” image=”5919″]
[/images]
