Lietuvos ir Latvijos pasienyje, Rokiškio rajone, prie Ilgio ežero prieš trejus metus atkurtas Ilzenbergo dvaras pradėjo biodinaminio ūkio veiklą. „Vanduo, saulė, žemė ir gyvuliai – viskas, ko reikia ūkiui, kuris pats apsirūpintų, ir gamybos ciklas suktųsi ratu“, – sako Alfredas Vilkevičius, Ilzenbergo dvaro ūkio direktorius.
Ruošiasi jubiliejui rudenį
Dvaro teritorija kol kas primena didelę statybų aikštelę, joje dirba apie 30 darbininkų. Dabar restauruojami rūmai – keliamas stogas, pradedamos tinkuoti sienos. Per vasarą pastato fasadą atnaujins, sutvarkys aplinką. Priešais rūmus bus įrengtas fontanas, nutiesti takai, atsiras gėlynų. Vaizdas turėtų visiškai pasikeisti iki rudens – tada dvaras ruošiasi pažymėti 500 metų jubiliejų. O kol kas reprezentaciniame kieme stovi kranas, prikrauta statybinių medžiagų, naujų ir restauruotų senų gegnių. Medinės pastato konstrukcijos sutvirtintos vien tik mediniais kaištais, be vinių.
Dvarą įkūrė bajorų fon Kersanbrockų giminė 1515 metais. Vėlyvojo klasicizmo rūmus maždaug 1865-aisiais pastatė Ilzenbergo dvaro savininkas vokiečių inžinierius N. N. Fuchsas. Pasak restauraciją atliekančių specialistų, kad dvaras išliko iki šių dienų, reikėtų dėkoti Panevėžio „Ekrano“ gamyklai, šioje vietoje įrengusiai poilsio namus. Vis dėlto nors rūmai buvo uždengti stogu, dvaro architektūrinis paveldas sunaikintas – išgriautos vidinės pertvaros ir sumūryti maži standartiniai kambarėliai, kuriuose tilpo po kelias metalines lovas. Bendrose patalpose – virtuvė, dušai, tualetai. Blogiausia, kad gamykla neišsaugojo dvaro dokumentų, todėl neaišku, koks autentiškas patalpų išdėstymas.
Pasikeis neatpažįstamai
Po rūmais atkastuose dideliuose arkiniuose rūsiuose planuojama įrengti sūrių brandinimo patalpą ir degustacijos salę. Baigus rekonstrukciją rūmų pirmame aukšte bus dvi renginių ir priėmimų salės, didelė virtuvė, apartamentai su biblioteka. Antrą aukštą pritaikys dvarvietėje rengiamų stovyklų dalyviams – čia atsiras dvi salės ir keletą daugiaviečių kambarių stovyklautojams, kitiems svečiams.
Vidiniame rūmų kieme projektuojama terasa, iš kurios atsivers vaizdas į parką ir ežerą.
„Dar visai neseniai dvarvietė atrodė kaip po karo. Visi pastatai apgriuvę, žiojėjo tuščios langų kiaurymės. Šiuo metu atstatomi ūkiniai pastatai. Iš buvusio tvarto teliko akmenų sienos fragmentas, šalia statomos naujos karvidės melžiamoms karvėms. Restauravus arklides paaiškėjo, kad ten per mažai vietos galvijams, todėl jose įrengėme sandėlį su šaldymo įranga“, – pasakoja A. Vilkevičius.
Svirnas atstatytas iš laukų riedulių. „Tai sudėtingas meistrų darbas. Kiekvienas akmuo atrenkamas, pritaikomas konkrečiai vietai. Jo svorio centras turi būti nukreiptas į statinio vidų. Sunku įsivaizduoti, kaip tokius pastatus statydavo anksčiau – akmenis keldavo be technikos“, – aiškina direktorius. Iš akmenų sumūrytas ir amatų namelis, jis bus skirtas edukacinei veiklai.
Augina daržoves, melžia karves
Dvaro ūkyje nuolat dirba 25 žmonės. Sezono metu darbo birža atsiunčia laikinų darbuotojų. Dabar darže baigiamas rinkti braškių derlius. Uogų dėžės vežamos užsakovams į Vilnių, Kauną. „Turime apie 100 klientų. Apskaičiavome, kad mūsų ūkyje užaugintos ir pagamintos produkcijos pakaktų 250 šeimų“, – sako A. Vilkevičius.
Svirne laikomi grūdai – rugiai, kviečiai, grikiai, pupos, žirniai. Čia pat stovi malūnas. Iš ruginių miltų kepama duona, kviečiai naudojami pašarui. „Grūdų neperkame, nes jie gali būti užteršti cheminėmis trąšomis. Ūkyje laikomės griežtų kokybės standartų“, – teigia direktorius.
Grikiai kol kas laukia savo eilės – dvaro šeimininkai neapsisprendžia, ką su jais daryti, dar neįsigijo lukštenimo įrangos.
Dvaro ganyklose ganosi 20 melžiamų karvių. Iš pieno gaminama varškė, sviestas ir jogurtas. Ūkyje auginamos avys, pavasarį nupirkta apie 200 kalakutų jauniklių. Aptvare gagena žąsiukai. Už jų – triušių narveliai. „Mėsinių nelaikome, nes tai genetiškai modifikuota veislė, biodinaminiame ūkyje tokių auginti negalime“, – aiškina A. Vilkevičius. Su šio ūkio principais nedera ir genetiškai modifikuoti pašarai, pašarams nenaudojamos ir sojos.
Už tvoros kapstosi, kasa tunelius mėsinės ir dedeklės vištos. Kai joms įdeda šieno ritinį, sukapoja per kelias dienas. Darbuotoja čia pat šutina bulves ir ruošia vištoms lesalą. Kelios net sugeba perskristi per tvorą – tokias paklydėles vakare tenka gaudyti. „Nakčiai paukščius uždarome į patalpą, neturime sąlygų laikyti lauke, čia gali atsėlinti ir lapė iš miško“, – sako direktorius.
Galvijai ganosi laisvai
Ūkyje laikomasi gyvūnų gerovės principo: aubrakai vaikšto po dvaro teritoriją laisvai. „Jie turi savo ganyklą, bet yra viena karvė, kuri randa plyšį tvoroje, o paskui ją seka visa banda“, – šypteli A. Vilkevičius, rodydamas į galvijų paliktus blynus dvaro kieme. Telyčios ir jaučiai gyvena ramiai, tik karvės linkusios migruoti. Jos įprato maudytis dvaro tvenkinyje.
Aubrakai – ištvermingi galvijai, ši veislė išvesta Prancūzijoje, kalnuotoje vietovėje, kur skurdi augalija. Aubrakai nereiklūs, prisitaikę gyventi įvairiomis sąlygomis – lauke gali būti ištisus metus. Ūkyje planuojama pastatyti pašiūrę, joje aubrakai galės prisiglausti šaltais žiemos mėnesiais. Galvijai vasarą minta tik žole, o žiemą bus šeriami šienu.
Ūkyje ruošiamas ir kompostas iš rudenį nukritusių lapų, nupjautos žolės, daržovių likučių, galvijų mėšlo. Kartais įpilama pieno išrūgų. Į kompostą įmaišoma ir biodinaminių preparatų – smulkintos ąžuolo žievės, dilgėlių, ramunėlių, kraujažolių, kiaulpienių mišinio.
Tik biologiniais preparatais nuo ligų ir kenkėjų purškiamos ir daržovės šiltnamyje.
Kviečia Meilės sala
Ilzenbergo dvare sutvarkytas parkas, vaizdinga Ilgio ežero pakrantė. Šiais metais nutiestas 90 metrų ilgio tiltas. Jis veda į Meilės salą, kurioje auga Ilzės ir Janio ąžuolas. Pasak legendos, nuo seno šioje saloje jaunimas mėgdavo švęsti Jonines ir prie ąžuolo prisiekdavo amžiną meilę.
Šis parko galiūnas 2013 metais paskelbtas saugomu gamtos paminklu. Ąžuolo kamieno skersmuo – 2 metrai, aukštis – 30,5 metrų. Ilzenbergo dvaro parkas valstybės saugomas nuo 1963 metų, jis užima 10 hektarų, jame auga 23 rūšių medžiai.
Vaizdingoje ežero pakrantėje atstatyta pirtis. Manoma, kad čia ji stovėjo nuo XVII a. ir buvo skirta dvarininko šeimai. Vėliau pirtis pradėjo nykti, nes paplito kitokios kultūros tradicijos – dvarininkai maudydavosi kubiluose ir nešiojamose voniose. Pradėtas projektuoti parkas nederėjo prie apleistos pirties. Tačiau jos likimą netikėtai pakeitė 1863 metų sukilimas. Ilzenbergo dvare stovyklą įsirengė kunigo Antano Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai. Aptikę senos pirties pamatus, ant jų surentė laikiną rąstinę. Pirtis buvo didelė – tilpdavo 30 vyrų. Vėliau joje prausdavosi dvaro tarnai ir darbininkai. Sovietinės okupacijos metais nenaudojama pirtis visiškai sunyko. Ant senųjų pamatų atstatyta Ilzenbergo pirtis laikoma seniausia ir didžiausia Lietuvoje.
Ritos Šemelytės tekstas
Laimučio Brundzos nuotraukos
