Baisogalos dvaras Radviliškio rajone – vienas žymiausių architektūrinių paminklų Lietuvoje. Dvaro savininkas Vladislovas Komaras garsėjo kaip pažangus ūkininkas. „Puoselėjame ne tik architektūros paveldą, bet ir tęsiame dvaro ūkininkavimo tradicijas“, – sako Violeta Juškienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto direktorė.
Dvaro puošmena – rūmai
„Gyvulininkystės institutas buvo įkurtas 1952 metais Vilniuje, tačiau vykdant reformą nuspręsta žemės ūkio mokslus vystyti arčiau kaimo. 1956 metais institutas perkeltas į Baisogalą“, – pasakoja V. Juškienė, institute dirbanti nuo 1982-ųjų.
Pasak direktorės, dvaro pastatai nėra labai seni, tačiau ne visa dvaro istorija žinoma. Baisogala minima nuo XV a., kai miesteliui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Vėliau gyventojai išmirė nuo maro. Tolimesnis miestelio gyvenimas siejosi su dvaro plėtra. Tai, kas išliko iki šių dienų, – XVIII a. dvaro statiniai.
Baisogalos dvaras buvo statomas trimis etapais. Pirmajame, 1796–1830 metais, sukurta centrinė sodybos dalis (rūmai, arklidė su ratine, svirnas su virtuve, pagrindinis kelių tinklas). Antrajame etape, 1830–1896 metais, buvo padidinta sodybos teritorija, užveistas parkas, praplėsti rūmai, pastatyta ledainė, kumetynas, vėjo malūnas, sukurtas ūkinis gamybinis sektorius. Trečiajame etape, 1896–1912 metais, toliau plėtota gyvenamoji reprezentacinė zona.
Centriniams rūmams būdingi iš Peterburgo architektūros mokyklos perimti rusiškojo ampyro bruožai, yra secesinio dekoro elementų. Kumetyno pastatas – su neogotikos motyvais. Ūkiniai pastatai išmūryti pagal liaudies architektūros tradicijas.
„Dvaro teritorija suskirstyta į gamybinę ir reprezentacinę zonas“, – sako V. Juškienė. Didžiausia puošmena – centriniai rūmai ir oficinos. Šiaurinė oficina dar vadinama svirnu su virtuve, pietinė – arklidėmis su ratine. Pavadinimai nusako pastatų paskirtį: svirne buvo sandėliuojami grūdai, skliautuotame rūsyje – skerdykla. Arklidėse laikė karietas, vežimus.
Iš centrinių rūmų matyti sodininko namas, kuriame gyvena parko prižiūrėtojas. Už jo – tvartas ir diendaržis, dar toliau – kumetynas. Parke stovi olandiško stiliaus vėjo malūnas, specialistų pripažįstamas vienu gražiausių Lietuvoje. „Gaila, kad gavome lėšų tik konservavimui. Daug ūkinių pastatų: kluonai, tvartai, išliko iki šių dienų, bet jie nerestauruoti. Iš viso išlikę apie 20 statinių, ne visi dabar naudojami. Nors puoselėjame viltį gauti daugiau lėšų ir tvarkytis toliau, kad dvaras būtų išsaugotas, pastatai funkcionalūs, galėtume vykdyti veiklą“, – pasakoja Gyvulininkystės instituto direktorė.
Rengiami koncertai
Iki mūsų dienų centriniuose rūmuose išliko daug medinių panelių, parketas, originalios krosnys. Patys rūmai įdomiai suprojektuoti. Netradicinis sprendimas – rotonda fasadinėje pusėje, nors paprastai ji statoma parko pusėje. Pagrindinio įėjimo vidinėse duryse išliko originalus stiklas. Grindys išklotos autentiškomis plytelėmis, tik sovietmečiu, kai tiesė šiluminę trasą ir prakirto juostą, išklijavo prastomis ryškiomis plytelėmis.
Į antrą aukštą veda originalūs mediniai laiptai. Pasak direktorės, jie laminuoti ąžuolu. Pro jo lukštą prasitrynusi matyti kitos rūšies mediena.
Buvusiame valgomajame, dabartinėje posėdžių salėje, stovi originali koklių krosnis. Visame pastate išlikusi ortakių sistema, nors jais nesinaudojama. Parketas vietomis sulopytas, bet naujos medinės lentelės įstatytos taip, kad beveik nesimato.
„Pakeitėme medinius langus. Kai buvo gauta lėšų, kiti pakeitė viso instituto langus į plastikinius, o mes už tuos pačius pinigus įstatėme tik kelis medinius“, – šypsosi V. Juškienė.
Metaliniai šviestuvai pagaminti sovietmečiu dvaro stiliumi.
Nedidelėje apskritoje salėje dvarininkas su svečiais šokdavo, antrame aukšte balkone grodavo orkestras. Dabar ši salė naudojama renginiams, koncertams. Baisogaloje rengiami Tytuvėnų festivalio koncertai. „Čia puiki akustika. Atlikėjai sako, kad tereikia išsižioti ir jau balsas skamba. Konferencijoms, paskaitoms salė netinka, nes vos tik kas nors sučeža, atsiranda garsų disonansas“, – sako direktorė.
Iš šios patalpos galima išeiti į fasadinį balkoną, išklotą medžiu. V. Juškienė apgailestauja dėl tokio sprendimo – juk medis trumpaamžis. Tačiau restauratoriai tikino, kad atkurtas autentiškas vaizdas.
Pažangiausias ūkis Lietuvoje
Dvare šeimininkavo trys Komarų dinastijos. Po 1922 metų žemės reformos Baisogalos dvare Vladislovui Komarui buvo palikta tik įstatyminė žemės norma (80 ha). Netrukus Žemės ūkio ministerijos nurodymu Baisogalos ūkis buvo priskirtas prie pavyzdinių, V. Komaras pripažintas vienu pažangiausių ūkininkų Lietuvoje. Jis buvo baigęs ekonomijos ir agronomijos mokslus užsienyje.
Vyriausybė, įvertindama Komaro sugebėjimus ūkininkauti, išnuomojo 1010,39 ha žemės lengvatinėmis sąlygomis. Pavyzdinis ūkis klestėjo, pasižymėjo dideliais javų derliais ir gyvulių produktyvumu. Komaras turėjo tais laikais gerų veislių galvijų bandą, primelždavo daug pieno.
Į Baisogalą atvykdavo daug ekskursijų, Žemės ūkio akademijos studentai atlikdavo praktiką. Baisogalos dvaras nenusileido pažangiausiems Europos ūkiams. „Nežinia, ar tai tiesa, bet teko skaityti, kad laukus apdirbdavo garo mašinomis su pritvirtintais plūgais. Tai buvo labai modernu“, – teigia direktorė.
Sovietams aneksavus dvarą, Ona Komarienė su dukromis pasitraukė į Lenkiją, o Vladislovas pasiliko. Jis tikėjosi išgyventi, nes nesikišo į politiką, tačiau 1940 metais sovietų buvo ištremtas į Karagandą, kur po metų mirė.
Iki šių dienų baisogališkiai palaiko ryšius su Komaro anūkais. Vienas iš jų ne kartą lankėsi miestelyje. Bažnyčioje palaidoti Komarų giminės atstovai. Pati bažnyčia pastatyta Komarų lėšomis.
Augina veislines bandas
Pirmą kartą dvaras restauruotas 1970 metais. „Parinktos keistos spalvos, vidus ir išorė nudažyti tamsiais atspalviais. Žinoma, lėšų trūko, pastatai buvo prastos būklės. Tapusi direktore 2001 metais, pirmiausia ieškojau lėšų restauravimui. Pradėjome po truputį, nuo balkonų remonto, nes buvo visai aptrupėję. Sumos buvo nedidelės, pastatėme pastolius, manėme, jie sugrius nesulaukę tolesnių darbų“, – prisimena V. Juškienė.
Darbai pajudėjo 2008-aisiais, kai Lietuvoje vyko Europos gyvulininkystės asociacijos renginiai. Gyvulininkystės institutas buvo pagrindinis organizatorius, vieni renginiai vyko Vilniuje, kiti – dvare, dalyvavo apie 1000 svečių. „Tai buvo teigiamas postūmis, paskui gavome lėšų rūmams restauruoti, oficinai sutvarkyti. Jos viduje neišliko vertingų dalykų, todėl pritaikėme laboratorijoms. Ilgai svarstėme, ar derės architektūrinis paminklas ir modernios technologijos, bet dabar esame labai patenkinti rezultatu. Mums pavyko dvaro paveldą suderinti su instituto poreikiais ir pritaikyti mokslo reikmėms. Įrengdami fiziologinių tyrimų laboratorijas, nenutolome nuo ankstesnės ūkinės dvaro paskirties“, – sako Gyvulininkystės instituto direktorė.
Dvaro atstatymo darbai tik įpusėjo. Toliau reikia tvarkyti reprezentacinę zoną. Būtina restauruoti labai gražią oranžeriją. Savo eilės laukia pietinė oficina, reikia pabaigti ledainės remonto darbus. V. Juškienė džiaugiasi, kad gavo lėšų tvartui ir diendaržiui sutvarkyti, mat jie buvo baisios būklės.
„Labai norime vykdyti ir edukacinę veiklą, nes rūpinamės ne tik dvaro architektūros paveldu. Prie instituto sukurtos nacionalinės žemės ūkio gyvulių veislinės bandos. Lietuva įsipareigojusi išsaugoti savo genetinius išteklius. Dvaro tvartuose auginame žirgus žemaitukus, vietines senovines kiaules, šėmų ir baltnugarių veislių galvijus, šiurkščiavilnes avis, vištines žąsis, Lietuvos skalikų šunis. Veisles turime išsaugoti ateitiems kartoms. Vištinės žąsys Lietuvoje jau buvo išnykusios, jų pavyko rasti tik bandoje prie Maskvos, iš ten atsivežėme kiaušinių. Rusai jas augino kaip labai gerus naminius paukščius, jie tinka pūkams“, – pasakoja direktorė.
Dabartinėje 740 ha dvaro teritorijoje išlikę senų pastatų, gražiai sutvarkytas 12 ha parkas, jame auga klevai, beržai, uosiai, eglės. Tarp vingiuotų takelių, tvenkinių galima pasigrožėti ir retesniais medžiais: kedrinėmis pušimis, europiniais ir mandžiūriniais maumedžiais, vakarinėmis tujomis, sidabriniais klevais.
Laimučio Brundzos fotopasakojimas
Ritos Šemelytės
„Šeimininkės“ korespondentė
www.ukininkopatarejas.lt/kategorija/seimininke