Kelionės… Šis žodis įkvepia, svaigina, skatina svajoti. Pradedama mąstyti apie įvairiausias šalis, vaizduotėje nusikeliama į egzotiškas vietoves. Net sunku nusakyti tą malonų jaudulį, kai išvykstama su draugais ir fotoaparatu. Apie keliones sunku kalbėti be jausmų. Tai nepaprasta veikla, suteikianti peno kūnui ir sielai. Tai ne tik savo šalies, bet ir kitų žmonių pažinimas. Iš kiekvienos kelionės parsivežama kas nors naujo. Nebūtinai materialių daiktų. Pailsima, prisipildoma optimizmo. O ryšys tarp bendrakeleivių tampa tvirtesnis.
Balandžio 6 d. Sodelių kaimo bendruomenės nariai, pasivadinę Geležių ir Tiltagalių bendruomenės narius susiruošė į kelionę – į Vilnių. Kad kelionė neprailgtų, teko sudalyvauti viktorinoje ir prisiminti istorijos pamokas, nes visi viktorinos klausimai siejosi su Vilniumi. Teko pamąstyti, pasiginčyti… Galiausiai visi buvo apdovanoti prizais. Dvi su puse valandos prabėga nepastebimai ir mes atvykome prie Lietuvos Respublikos Seimo.
Griežta asmens dokumentų ir įsinešamų daiktų patikra ne vienam sukėlė nustebimą.
Atvykome keliolika minučių anksčiau nei tikėjomės, bet mus pasitiko besišypsantis Seimo narys Domas Petrulis. Kraštietis tapo mūsų ekskursijos gidas, kuris aprodė visą Seimą. Ekskursijos metu, turėjo galimybę susipažinti su Lietuvos valstybės valdymo sistema, parlamento veikla ir institucijos struktūra. Apžiūrėjome atnaujinta Seimo posėdžių salę. Mums papasakojo, kur sėdi Seimo pirmininkė ir kuriose pusėse – kairiųjų ir dešiniųjų politinės frakcijos. Dar vėliau ėjome apžiūrėti Seimo Kovo 11-osios Akto salės. Sužinojome, kur sėdi Prezidentė ir kiti Seimo nariai. Mums papasakojo, kad būtent šioje salėje vyksta pagrindinės Lietuvai svarbios šventės ir minėjimai.
Vaišindamiesi skania arbata, saldumynais, klausėmės ir daugiau sužinojome apie seimo nario veiklą, taip pat apie Seime vykstančius svarbius darbus, ir kas vyksta užkuliuose.
Po įdomios ekskursijos Seime, padėkoje seimo nariui, Sodelių kaimo bendruomenės jaunoji karta vyko į Uno parką.
Vaikai, pradėję nuotykius medžiuose, nuo pirmos trasos pajuto vis didėjantį sudėtingumo lygį. Čia pats dalyvis galėjo pasirinkti, kiek jam gana aukščio ir kada baigti laipynes. Vaikai, įveikę pasirinktą trasą, džiaugėsi naujais potyriais. Kaip susitarę, visi kartojo, kad būtinai norėtų taip pasportuoti ir kitą kartą.
Šį džiaugsmą Sodelių kaimo bendruomenės vaikams dovanojo seimo narys Domas Petrulis.
Kol jaunoji bendruomenės narių karta linksminosi, vyresnioji – skubėjo į Lietuvos katalikų šventovę – Katedrą.
Pasimeldžiame už visus artimuosius ir draugus. Laiko dar turime, tad skubame kopti į Gedimino kalną. Kai kas į kalną pakyla ir nuostabiu funikulieriumi. Nuo Gedimino kalno atsiveria nuostabia Vilniaus panorama: ir senamiestis, ir naujamiestis. Laimingi fotografuojamės atminimui.
Gedimino pilis – unikalus statinys pačiame Vilniaus centre savo grožiu, didybe bei istorija džiuginantis ne tik vilniečius, o ir visus miesto svečius. Gedimino pilis tiesiog neatsiejama nuo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino, kurio garbei ši pilis ir pavadinta.
Vėliau vykome į Valdovų rūmus. Čia mūsų jau laukia dvi gidės, su kuriomis buvome susitarę dar prieš dvi savaites.
Valdovų rūmai (pilnas pavadinimas –Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Vilniaus žemutinėje pilyje) – įspūdingas statinys, stovintis pačioje Vilniaus širdyje tarp Arkikatedros bazilikos ir Gedimino pilies bokšto. Na, o dar labiau tautiškumo dvasią čia stiprina ir šalia esantis paminklas Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Gediminui, Vilniaus miesto įkūrėjui. Valdovų rūmai mena daug istorijos vingių, smarkiai įsirėžusių į visos Lietuvos istorijos lobyną. Džiugu, kad šiandien Valdovų rūmai – didingas statinys, savo didybe pavergiantis kiekvieną čia apsilankiusį. Juose įsikūręs Nacionalinis muziejus kviečia aplankyti dvi nuolatines čia veikiančias ekspozicijas, geriausiai atspindinčias istorinės rezidencijos funkcijas. Valdovų rūmai – mūsų, o ir visos šalies pasididžiavimas, tautos tvirtybės menė.
Valdovų rūmuose daug naujo išgirdome apie LDK rezidencijos teritorijos raidą, vaikščiojome po įspūdingą archeologinį rezervatą, apžiūrėjo išlikusius autentiškus mūrus ir unikalius radinius.
Sėdame į autobusą ir pasukame link namų. Pro langus matėme Vilniaus statinius, pakelės miškus ir žalias pievas. Galvoje mintys apie naujus darbus, rūpesčius ir naujas keliones. Mes seniai žinome, kad niekas kitas mums nieko nesukurs, jei mes patys to nenorėsime ir to nesieksime.
Už nepakartojamą išvyką dar kartą nuoširdžiai tariame paprastą, bet nuoširdų AČIŪ DOMUI PETRULIUI.
Ačiū vairuotojui už kantrybę. Visiems ekskursantams – už puikią nuotaiką.
Bendruomenės pirmininkė Vaida Sarapienė
