Keliaujantieji iš Kauno į Jurbarką, Šilutę ar Klaipėdą būtinai užsuka į Panemunės pilį, kur kiekvieną savaitgalį atgyja šimtametes tradicijas primenanti teatralizuota mugė. Oras čia persmelktas saldžių pyragų, naminės duonos, rūkytų lašinukų kvapų, bet svečiams pirmiausia siūloma pasižvalgyti, kaip pilies tarnai ruošė vaišes, virė muilą, velėjo ir lygino šeimininkų skalbinius.
Pilies šeimininkai sugrįžo!
Antri metai Panemunės pilies kieme muges rengia viešosios įstaigos „Panemunių žiedai“ direktorė Iveta Balserienė. Užsikrėtusi idėja atgaivinti savo krašto dvarų tradicijas, ji šią vasarą jau surengė keliolika teatralizuotų švenčių. Jose atgyja šimtmečius snaudžiantys raudoni pilies mūrai, atsiveria senos langinės, į pilies kiemą suguža būriai tarnų, akmeniniu grindiniu sukaukši žirgų kanopos ir per minią nuvilnija žinia: „Pilies šeimininkai sugrįžo! Prasideda didžiausias metų pobūvis!“
Atkurti šimtmečius pamirštas tradicijas nėra lengva, todėl „Panemunių žiedų“ vadovė negailėjo jėgų ir laiko istorijos studijoms. Jos prašymu Lietuvos edukologijos universiteto profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Raimonda Ragauskienė parengė panemunės miestelių istorinį aprašą: surinko ir susistemino archyvinę medžiagą apie Seredžiuje, Veliuonoje, Raudonėje, Skirsnemunėje gyvenusias istorines šeimas, žmonių verslus ir tradicijas nuo pat XIII amžiaus.
Šiuose istoriniuose aprašuose minimos ir panemunės miestelių mugės – kartais net iki dviejų savaičių užsitęsiantys turgūs, į kuriuos iš tolimiausių apylinkių suvažiuodavo pardavėjai ir pirkėjai, miestelių aikštėse atsidarydavo laikinos karčiamos, alinės, net viešnamiai. Rengti tokias muges buvo leidžiama tik gavus Lietuvos didžiojo kunigaikščio privilegijas, o jose griežtai nustatyta, kuriomis dienomis kuriame miestelyje gali vykti metinis turgus. Dažniausiai mugės sutapdavo su atlaidais.
Atgaivinti XVII amžiaus prekyviečių dvasią sugalvojusi I. Balserienė suprato, kad nėra geresnės vietos mugei už akmeninį Panemunės pilies kiemo grindinį. Ir istorinis pagrindas neišgalvotas: Stepono Batoro laikais į Lietuvą atvykęs ir iškart įtakingu aukštuomenės veikėju tapęs miško pirklys Janušas Eperješas XVII amžiaus pradžioje statytoje pilyje rengdavo ištaigingus priėmimus ir puotas.
Garsėja vaišingumu
„Turizmas paremtas vaišingumu, o mes, lietuviai, visada buvome svetinga ir vaišinga tauta – neišleidžiame savo svečių nepasodinę prie stalo, nepavaišinę tuo, ką turime geriausio. Skatinu panemunės miestelių žmones prisiminti savo senelių ir prosenelių receptus ir pagal juos kepti duoną, spausti sūrius, rūkyti lašinius ir kumpius“, – pasakoja I. Balserienė.
Todėl ir pilies mugėje galima rasti visko: nuo seno kaime kepamos juodos ruginės duonos, alksnių dūmais kvepiančių lašinių, midaus iki vengriško mėsos guliašo su aštriais prieskoniais, olandiškų sūrių su juodgrūdžių sėklomis, ožragėmis ar prancūziška prabanga dvelkiančios karamelės.
Mugės šeimininkė ne vienus metus ieškojo, kas galėtų panemune keliaujančius žmones supažindinti su autentiškais šio krašto produktais ir patiekalais, kvietė bendruomenes į istorinių aprašų pristatymus, siūlė prisidėti prie kulinarinio paveldo puoselėjimo, rašė projektus ir pagal senas nuotraukas siuvo XVII amžiaus prekeivių drabužius, gamino paviljonus, baldus, ieškojo amatininkų – puodžių, stiklių, kalvių, stalių, siuvėjų, juvelyrų, kurių anuomet buvo kiekviename turtingame dvare.
„Iškilmingai skelbiu, kad šioje pilyje kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį, kaip ir prieš daugelį šimtmečių, iki pat užšąlant šurmuliuos turgus“, – lygiai vidurdienį praneša pilies mėsininko pareigas šią vasarą einantis jurbarkietis 
Edmundas Paulis.
Jo prekystalis – prie pat pilies vartų, nukrautas kumpiais, kumpeliais, lašiniais ir šonine, papuoštas svogūnų laiškais ir šviežiais agurkais, o mėgstantiems aštresnį kąsnelį svečiams Edmundas dar pasiūlo ir pagal specialų receptą marinuotų ukrainietiškų agurkėlių „uborka“.
Kad mugės lankytojams galėtų pasiūlyti skanių kumpelių ir lašinukų, jurbarkietis Edmundas Paulis su žmona Sonata visą savaitę tvarko mėsą taip, kaip juos išmokė seneliai. „Žmonės pasiilgo tikros mėsos, klausia, kodėl parduotuvėje pirkti rūkyti gaminiai tąsūs, jų skūra kieta. Aiškinu, kad didelėse įmonėse kiaules ne svilina, o plikina“, – pasakoja Edmundas, kilnodamas nuo dūmų pajuodusia kojine aptrauktus kumpelius, šoninės gabaliukus, storesnius ir plonesnius lašinukų bryzelius.
Edmundo žmona Sonata dėlioja vieną už kitą gražesnius varškės sūrius. Atvežta saldžių, keptų ir rūkytų, įprastais ir dar nežinomais prieskoniais įtrintų. Pilies kieme ant laužo pasikeisdami juodu verda aštrų, bet labai skanų, su 
daugybe daržovių ir prieskonių vengrišką guliašą – kas paragauja, pirštus laižosi, todėl 50 litrų puodas labai greitai ištuštėja.
Greta mėsininko įsikūrusi Svajonė Vaicekauskienė iš Girdžių turi pilnus krepšius naminių lydytų sūrių, sūrelių, užtepėlių, itališkos rikotos, fetos, jogurto ir net pieno šampano – viskas priklauso nuo to, kiek sūrininkė turi laiko ir ką savo „Sūrių namuose“ suspėja pagaminti. Šeštadienio vidurdienį prie jos prekystalio nusidriekia eilė: pirmiausia dingsta olandiški sūriai su juodgrūdžių sėklomis ir ožragėmis, o netrukus nebelieka ir gardžiosios karamelės.
Buvusi chemijos mokytoja tik pernai persikvalifikavo į sūrių gamintojos amplua. S. Vaicekauskienė nėra savamokslė, sūrininkystės paslapčių ji mokėsi Prancūzijoje, iš ten parsivežė ir ne vieną sūrio receptą.
Prie mėsos ir sūrių labai dera naminė duonelė – tikros ruginės duonos kiekvieną savaitę iškepa gelgaudiškė Danutė Andriukaitienė. Ji sukasi ne tik prie prekystalio, nes į pilies kiemą dar atsiveža ir raugo. Visi norintys ir turintys kantrybės gali išsikepti pagrandukų.
„Duonai iškepti reikia visai nedaug: tik ruginių miltų, vandens, druskos ir laiko – trijų dienų“, – juokiasi D. Andriukaitienė, duoną kepanti jau 30 metų. Pagal tą patį receptą dešimtmečius duonelę kepė ir jos mama, tad šeima niekada nevalgė pirktinės duonos.
Nuo medaus iki puodynių
Antri metai Panemunės pilies kieme prie medumi nukrauto prekystalio sukasi skirsnemuniškė Giedrė Jasinskienė. Ji visiems pirmiausia siūlo paragauti skirtingų rūšių medaus. Nusilpusiems po ligų labiausiai tinka pavasarinių žiedų medus, linkusiems peršalti – liepų, o vaikams gardžiausias į karamelę panašus pavasarinių rapsų medus. Giedrė svečius vaišina pagal seniausius receptus keptu medauninku, „dėl sveikatos“ įpila 30 g dievų gėrimu vadinamo lietuviško midaus.
Iš Skirsnemunės į Panemunės pilies kiemą su pūstažandėmis bandelėmis ir skaniausiais kepiniais kiekvieną savaitgalį atvyksta Lina Bružauskienė. Ką tik iškeptos, dar šiltos spurgytės, vanile kvepiantys pyragai ir sausainiukai – ne vieninteliai skanėstai ant jos stalo. Auksu spindi į stiklainėlius supilstytos uogienės ir džemai, seilė tįsta bežiūrint į Linos virtus kompotus. Bet kur kas daugiau vietos ant jos prekystalio užima senovinis baltas pyragas ir įvairių rūšių duona. „Visi kepiniai iš naminių produktų, o grūdus perku iš ekologinio ūkio“, – tikina Lina.
Siuvyklėlę pilies kieme šiemet įrengė siuvėjos Snieguolė Leimontaitė ir Giedrė Matulevičienė. Auksė ir Žydrūnas Drazdai siūlo įsigyti pagal senuosius receptus iš kiaulės taukų ir pelenų šarmo virtų, vaistažolėmis pagerintų muilų. Visiškai kitokių, ryškiaspalvių, sodraus kvapo muilų į mugę atveža Milda Prūsaitytė ir Raminta Merčaitytė, čia jos atidaro tikrą senovinę skalbyklą.
Savaitgaliais Panemunės pilies kieme sukiojasi pagal baltų tradicijas papuošalus iš žalvario kuriantis tautodailininkas Rimantas Ordinas, juvelyrė Lina Narkevičiūtė, lėkštes ir puodus žiedžia ukmergiškė Vita Vaitkevičienė.
Daiva Bartkienė, „šeimininkės“ korespondentė
Daivos Bartkienės nuotraukos
