Dvi draugės vilnietės Ieva Česnulaitytė ir Austė Černiauskaitė, baigusios mokslus užsienyje, grįžo į Lietuvą ir ėmėsi naujos socialinės iniciatyvos „Coolūkis“. Šiuo projektu jos tikisi sujungti žemės turinčius senolius ir mieste gyvenantį jaunimą. „Svarbiausia – ne užsiauginti daržovių, o skatinti bendravimą, mažinti senyvo amžiaus žmonių atskirtį“, – tvirtina merginos.
Ieškojo nišos veiklai
Išgirdęs apie tokį projektą, ne vienas skeptiškai kraipė galvą. Ar senolis įsileis svetimus žmones į savo ūkį? Ar atsiras jaunų žmonių, kurie norės laisvalaikiu kišti rankas į žemę? Merginos įsitikinusios: kol neišbandysi, nesužinosi, todėl nusprendė rizikuoti, tuo labiau kad baigusios mokslus užsienyje grįžusios į Lietuvą ieškojo nišos veiklai. Šiuo metu A. Černiauskaitė dirba Sveikatos ekonomikos centre Vilniuje, I. Česnulaitytė nuolatinio darbo kol kas neturi.
Abi vilnietės studijavo Birmingamo universitete Anglijoje, ten ir susipažino. Ieva baigė tarptautinių santykių ir prancūzų kalbos studijas, pusę metų krimto politikos mokslus Prancūzijoje. Austė pasirinko aplinkosaugos studijas, jas baigusi išvyko metams atlikti mokslinių tyrimų Naujojoje Zelandijoje.
„Mano tyrimų sritis buvo vietinių augalų rūšių išsaugojimas. Mane sužavėjo, kaip Naujojoje Zelandijoje gamta saugoma nuo invazinių rūšių. Lietuviams verta pasimokyti, kaip reikia branginti savo gamtą. Naujojoje Zelandijoje teko matyti ir bendruomeninių daržų, kur visi kartu augina daržoves, jas parduoda vietinėje kavinėje“, – pasakoja Austė apie projekto „Coolūkis“ idėjos užuomazgas užsienyje.
Projekto tikslas – išsaugoti Lietuvoje sodininkystės žinias ir domėjimąsi gamta. Kai kurios užsienio šalys šią patirtį jau prarado. Merginas paskatino ir tai, kad praeitų metų vasarą socialinio verslo skatinimo programoje „Socifaction“ pristatytas projektas laimėjo specialų prizą – pusmečiui darbo vietą „NVO Avilys“.
Senam ūkiui – nauja prasmė
Pasak A. Černiauskaitės ir I. Česnulaitytės, projekto esmę atspindi ir pavadinimas: „Coolūkis“ (tariama „Kūlūkis“) reiškia „šaunus ūkis“. Skambesiu tarybinių laikų kolūkį primenančiu žodžiu stengiamasi suteikti reiškiniui naują, teigiamą prasmę. Visuomenė keičiasi, kitaip vertina praeitį, nauja karta gali kurti naują prasmę seniems dalykams. Iniciatyvos esmė – dalijimasis žeme, daržininkavimas kaip vyresnės ir jaunosios kartos bendravimas nėra naujiena, bet tokia forma pateikiamas pirmą kartą.
„Mūsų siūloma veikla – alternatyva kitiems laisvalaikio leidimo būdams. Skatiname sveiką ir aktyvią gyvenseną, taip pat ir bendravimą, pasitikėjimą – į privačias valdas įsileidžiamas svetimas žmogus. Smagu, kad radome atvirų, geranoriškų žmonių. Be to, Lietuvoje daug nenaudojamos žemės, kuri puikiai tinka mūsų projektui“, – pasidžiaugia Austė.
Laikas ruoštis sėjai
Praeitų metų rudenį startavęs socialinis projektas „Coolūkis“ įgauna pagreitį. Jau laikas ruoštis sėjai. Kovo 20-ąją, Žemės dieną, dalyviai rinkosi į pirmąjį užsiėmimą.
„Klausėmės paskaitos apie dirvožemį, kaip ištirti jo sudėtį ir parinkti tinkamas daržoves. Buvo šalta, į lauką nėjome, bet pirmąsias sėklytes į vazonėlius ir daigyklas subėrėme. Daržininkavimo įgūdžius pradėjome formuoti interaktyviai, bet netrukus žinias bandysime pritaikyti praktiškai“, – tvirtina A. Černiauskaitė.
Prie projekto jau prisijungė apie 50 žmonių. Iš jų 15 senolių, kurie turi laisvos žemės, nenaudojamų daržų ir sutinka įsileisti projekto dalyvius, 35 jaunus žmones, nusprendusius laisvalaikiu padirbėti darže. Tarp jų daug jaunų šeimų, auginančių vaikus, projekte dalyvauja ir savanoriai.
Sunkiausia buvo rasti pirmuosius kaimo žmones, kurie norėtų dalytis savo žeme. Projekto dalyvėms teko gerokai pasukti galvas, kaip pralaužti nepasitikėjimo ledus. „Išbandėme ne vieną variantą, žmonių ieškojome senjorų anglų kalbos pamokėlėse Europos informacijos centre, parapijos bendruomenės susitikimuose bei sodų bendrijose. Bendraujame ir su labdaros organizacija, kuri padeda geriau suprasti garbaus amžiaus žmonių lūkesčius, viltis, ir rasti būdų, kaip geriausiai galime jiems padėti. Kai kurie žmonės ir patys mus susirado išgirdę mūsų idėją per radijo laidą“, – pasakojo Austė.
Mažina socialinę atskirtį
Kaip šis projektas įgyvendinamas praktiškai? Daržininkyste bus užsiimama tik Vilniaus apskrityje. Naivu tikėtis, kad jaunimas iš miesto važiuos auginti agurkų kelis šimtus kilometrų. Antra, visi dalyviai suskirstyti komandomis po 6–7 žmones ir priskirti prie vieno daržo. Jie tarpusavyje nuspręs, kada ir kas atliks konkrečius darbus.
„Dažniausiai jie važiuos padirbėti savaitgaliais, visiems vienu kartu nebūtina. Nors taip būtų linksmiau, bet praktiškiau pasiskirstyti po kelis: vieni vieną savaitgalį ravi, kiti kitą savaitgalį palaisto. Tikriausiai neatsiras tokių, kurie norėtų įsikinkyti į darbus visai vasarai“, – mano A. Černiauskaitė.
Pasiskirstyti veiklą turėtų padėti „Coolūkio“ internetinėje svetainėje paskelbti darbų kalendoriai. Projekto dalyviai į ūkius važiuos savo lėšomis, taip pat patys įsigys sėklų ar daigų, pasirūpins būtinais įrankiais.
Kaip būsimu derliumi projekto dalyviai dalysis su ūkio šeimininku? A. Černiauskaitė sako, kad jaunimas geranoriškai paliks 10–15 proc. užaugintų daržovių, jeigu nebus sutarta kitaip. „Bet dauguma senolių visiškai atsisakė daržovių. Jiems svarbiausia pabendrauti, perduoti savo žinias ir patirtį. Štai vienkiemyje gyvenanti senolė jaučiasi vieniša, vyras miręs. Jai malonu pabendrauti su jaunimu. Tai, kad mažiname senyvų žmonių socialinę atskirtį, didelė šio projekto sėkmė“, – teigia vilnietė.
Pažinti kaimą iš arčiau
Projekte dalyvauja ir daržo guru – daug patirties turintys ir su jaunimu jomis pasidalyti norintys žmonės. Vienas jų –
„Šeimininkės“ skaitytojams gerai pažįstamas Tadas Lomanas, gyvenantis kaime Vilniaus rajone. Tadas – gamtinės žemdirbystės propaguotojas. Ar būtent tokiai žemdirbystės formai skirtas projektas „Coolūkis“?
Pasak Austės, projekto tikslas – propaguoti ekologišką ūkininkavimą, daržovės bus auginamos be cheminių trąšų. Projekto dalyviai nori užsiauginti ekologiškų daržovių. Gamtinė žemdirbystė – tik papildoma kryptis, kuri gali būti pritaikoma, nors tai nėra būtina.
Projekto organizatorė A. Černiauskaitė ir pati nusiteikusi nuo šio pavasario pasinerti į malonią ūkininkavimo veiklą. Nors augo mieste, ji žino, kaip žmonės gyvena kaime: tėvai turi sodybą, taip pat kaime gyvena močiutė, pas kurią vaikystėje teko ravėti daržus.
Projekte dalyvaujantis jaunimas nori iš arti pamatyti, kaip atrodo kaimo gyvenimas. Galbūt ateityje jie planuoja persikelti gyventi į kaimo sodybą, bet nori įsitikinti, ar tikrai jiems patiks toks gyvenimo būdas.
Jaunos šeimos turi dar vieną tikslą – parodyti vaikams, kaip atrodo daržas. Ne paslaptis, kad šiuolaikiniai vaikai galvoja, jog bulvės ir pomidorai auga parduotuvių lentynose.
Projekto organizatorės tikisi, kad ateityje ši iniciatyva išsiplės ir bus įgyvendinama ne tik Vilniaus apskrityje.
Rita Šemelytė, „Šeimininkės“ korespondentė
Austės Černiauskaitės asmeninė nuotrauka