Kalbėdami apie savanorius ir savanorystę, dažnai manome, jog žinome labai daug, tačiau neretai širdies kamputyje sukrebžda abejonė: „kas gi skatina rinktis mažai žinomą šalį, ar savojoje nėra panašių bėdų?“ Kai prieš keletą dienų su mokiniais lankėmės Zarasų krašto Žmonių su negalia sąjungoje, ten mūsų diskusijoje dalyvavo ir 3 savanorės: Patricija Penese, Vita Bitte ir Varsenik Ghazaryan.
Visos jos yra dalyvės tarptautinio projekto, kurio pagrindinis tikslas – nedirbančio jaunimo iki 29 metų (šiai kategorijai priklauso neįgalieji ir soc.rizikos šeimų asmenys) užimtumas, saviraiškos galimybės bei įvairi pagalba asociacijai. (Zarasų krašto Žmonių su negalia sąjunga – priimančioji organizacija, administruojanti – Gražutės regioninis parkas, siunčiančioji – tos šalies organizacijos, iš kurios yra savanoriai… Olga Ludziš, Zarasų krašto Žmonių su negalia sąjungos vadovė – projekto mentorius, čia dirbančios socialinės darbuotojos – Jurga Miškinytė ir Sandra Ludziš yra tutoriai).
Iš Indijos kilęs sufijų mokytojas Hazratas Inajatas Chanas akcentavo: „Kiekviena būtybė turi savo pašaukimą, ir jos pašaukimas – tai šviesa, kuri nušviečia jos gyvenimą. Žmogus, ignoruojantis savo pašaukimą, panašus į neuždegtą žibintą. Tas, kuris nuoširdžiai ieško savo tikrojo pašaukimo gyvenime, pats yra to pašaukimo ieškomas. Jam besikoncentruojant į ieškojimą, šviesa pradeda skverbtis į jo sumaištį – vadinkite tai atsivėrimu, vadinkite tai įkvėpimu, vadinkite tai, kaip norite. Nepasitikėjimas veda į šoną. Nuoširdumas veda tiesiai į tikslą“. Taip ir knietėjo sužinoti, kas gi tos savanorės? Ar jos dar ieško savo pašaukimo, ar pašaukimas pats jas surado? Nors visų trijų akyse liepsnojo mažytės meilės kibirkštėlės, tačiau labai knietėjo sužinoti, kas jų gyvenime ta Tikroji Šviesa?
PATRICIJA PENESE. Žavi, jauniausia iš šių merginų, tačiau jau turinti patirties – savanoriaujanti ne pirmą kartą. Ji niekada neatsisakanti naujų iššūkių, nes visada „dega“ išbandyti tai, kas nauja, dar nežinoma. Į pirmąją savanorystę Patricija vyko prieš dvejus metus. Tai buvo 6 savaičių projektas… Salake (Zarasų raj.), tačiau visiškai nepanašus į šį. Antroji savanorystė – Lenkijoje „Mokykla lyderiams“. Tai Projektas – stovykla, vykstanti anglų kalba. Apie šį projektą mergina pasakotų labai daug. Jis buvo ne tik labai įdomus, kadangi savanorių buvo daug ir iš įvairių šalių, bet ir labai naudingas.
Ir štai jau trys mėnesiai čia, Zarasuose. Šįkart ji – lydintis asmuo. Jos globojama Vita Bitte – turi judėjimo negalią, todėl reikalinga pagalba, tačiau, kaip bebūtų keista, Vita – taip pat savanorė.
Klausiausi ir negalėjau nesistebėti, kaip mergina barsto išminties perliukus. Pats pasikrauni tokios teigiamos energijos, užplūsta nuostabiausių emocijų banga… Mergina ieško – dar nerado tikrojo savo pašaukimo, tačiau viskas, ką ji daro – tai veikla vardan to, kad kažkam būtų geriau. „Jei darytume tik tai, ką mokame geriausiai, visada liktume stovėti toje pačioje vietoje“ – teigia ir ima pasakoti, kad pirmąkart tėvų visiškai nenudžiugino jos pareiškimas, jog vykstanti savanoriauti. Į antrąjį Patricijos savanoriavimą tėvai jau žiūrėjo ramiau – atlaidžiau… Na, o šis išvažiavimas abejonių jiems nebekėlė. Tėvai mato ir supranta, kad dukra čia laiminga…. (o juk matyti laimingus vaikus trokšta visi tėvai).
Ko reikia savanoriams? Svarbiausia – nebijoti. Kai atsiduri tarp žmonių, supranti, kaip greitai ištirpsta visi kultūriniai skirtumai, kalbos barjeras. Reikia viską išbandyti, priimti. Vienodų dienų, vienodų situacijų tikrai niekada nebūna. Ir net tai, kas kartais būna džiugu, kitą dieną – gali liūdinti ir neraminti.
Patricija iš Latvijos . Rygoje ji turi darbą, tačiau savininkai ją mielai išleido.
Mergina teigia, kad senamiesčiuose neįgaliesiems ypatingai retai būna pritaikyti pastatai – čia baiminamasi pakenkti paveldo architektūrai. Jos lankytoje mokykloje neįgaliųjų nebuvo. Jų ir negalėjo būti, nes tam nebuvo sąlygų. Mergina turi kelis draugus, turinčius negalią, todėl drąsiai teigia, kad jie – tokie patys kaip visi. Juk nesvarbu, kad gal vienam reikia ilgiau pamąstyti, o kitam – daugiau laiko atlikti darbui, tačiau taip, kaip mes su meile žiūrime į mažą vaiką, grožimės juo, taip turėtume žiūrėti ir į kiekvieną žmogų, nes šis jausmas mus visus suartina ir daro kilnesnius. Pabuvojusi savanore Lenkijoje, ji puikiai suprato, kad pasaulis labai mažas, o tokie projektai suteikia unikalią galimybę – įgyti gyvenime įvairios reikalingos patirties, praplėsti akiratį, bet svarbiausia – padeda pažinti savo galimybes.
Kokių savybių reikia savanoriams? Kantrybės, kantrybės. Žmonės bijo būti savimi, jie bando taikytis, bando ieškoti būdų, kaip neišsiskirti iš kitų.
Neseniai Patricija su Zarasų krašto ŽSNS socialine darbuotoja Jurga Miškinyte lankėsi šeimose. Patricija suprato, kad kokia ji esanti labai laiminga ir kiek daug ji visko turinti. Ilgai nepamirš laimingų žmonių akių, veidų, gavus dovanėlių. Štai čia ir pajunti, kas yra tikrosios vertybės ir tikroji laimė. Daugelis tikriausiai net įsivaizduoti negali, F.Dostojevskio žodžiais tariant, „Koks gražus būna gyvenimas, jei padarai ką nors gera ir teisinga“.
Pagrindinis jos tikslas – visada padėti Vitai. Patricija negalėjo atsidžiaugti, kad būnant čia pradėjo smarkiai gerėti Vitos sveikata: ji niekada taip gerai nesijautusi: net kelionė su vaikštyne nuo žingsnio padidėjo keliolika kartų. Sveikasis suprunkštų – keliolika žingsnių? Taip, Tiek. Tačiau visą gyvenimą neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiai merginai – tai jau milžiniškas laimėjimas.
Vitos Bitte sveikatos pagerėjimu labai džiaugėsi ir kita savanorė VARSENIK GHAZARYAN. Mergina atvyko iš Armėnijos. Prieš tai kreipėsi į organizaciją, buriančią savanorius – po 2 mėnesių jau turėjo kvietimą, kuris atsirado būtent tada, kai ji neteko darbo. Tai ir buvo lyg savotiškas lemties įrodymas, kad šis „bilietas“ yra skirtas tikrai Jai.
Nesvarbu, kad Armėnija gerokai nutolusi nuo Lietuvos, tačiau žmonės visur susiduria su panašiomis problemomis. Varsenik apgailestavo, kad daugelis neįgaliųjų jos šalyje negalėtų patekti į visas įstaigas – ne viskas padaryta žmogui. Ir nors yra televizijos laidų, kuriose jau kurtieji mato vertimus į gestų kalbą, tačiau patekti į pastatus turintiems judėjimo negalią– dar sudėtinga. Retoriškai nuskambėjo klausimas: „dažnai daroma tik dėl to, kad kažkas padėtų „pliusiuką“? Tiesa, ji pasidžiaugė, kad miesto transportas jau tobulėja – jis pritaikomas neįgaliesiems.
Lietuvoje Varsenik labai gera. Ir čia jai patinka viskas: žmonės, aplinka. Ji teigia, jog nesutiko žmonių, kurie būtų atsisakę padėti – nė karto nebuvo jokių problemų ir dėl kalbos. Nors abu jos tėvai turi aukštąjį išsilavinimą (mama – pedagogė, o tėvas – inžinierius), tačiau jų reakcija dėl dukros apsisprendimo savanoriauti nebuvo teigiama. Mergina sako, jog suprantanti, kodėl jiems iškilo klausimas: „Kam Jai to reikia?“. Išleisti dukrą į mažai žinomą šalį – visada yra nejauku, juk visi tėvai sielojasi dėl savo vaikų… Internetas suteikia puikią galimybę neatitolti: ji kasdien pabendrauja su savo artimiausiais, o savo pavyzdžiu Varsenik jau baigia „užkrėsti“ ir savo sesę – kuri taip pat ima svajoti apie savanorystę.
Darbų jai ZKŽSNS netrūksta. Ji organizavo čia anglų kalbos kursą, dabar – moko kulinarijos (tai jos hobis). Ji mielai pluša su įvairaus amžiaus vaikučiais, kurie labai noriai čia renkasi –mokė juos dekupažo paslapčių, kartu piešia, daug bendrauja. Ir vyresnio amžiaus žmonių grupę užimanti – ruošia kartu maistą (ir tądien, kai apsilankiau, čia buvo pats darbo įkarštis: grupė vyresnio amžiaus moterų ruošėsi kepti bananinius keksiukus. Dirbantiems trukdyti nevalia… Kai užsukau dar kartą, ant stalo pūpsojo kalnas skanėstų, o dar kieme pasitiko viliojantis aromatas: „Tikrai labai skanu“). Būdama Lietuvoje, nacionalinių patiekalų ji retai ruošia, kadangi nėra reikiamų produktų: štai dolma – labai panaši į „balandėlius“, tik naudojami vynuogių lapai. Kai Antalieptėje (Zarasų raj.) vyko tradicinė, tarptautinė gaspadinių šventė (tema ,,Tradiciniai tautiniai patiekalai“), Varsenik visus nudžiugino armėniškais skanėstais, kurie šventės dalyviams labai patiko, pelnydama tautodailininko P. Savicko prizą.
Varsenik baigusi Universitetą Armėnijoje. Šioje šalyje labiausiai vertinama darbo patirtis, todėl aukštojo mokslo diplomas – nėra kortelė turėti gerą darbą. Bedarbystės problemos čia labai aktualios. Savanoriaujant įgytą patirtį – dirbant su jaunimu, su vyresnio amžiaus žmonėmis – Varsenik vadina neįkainojama, ir tikisi, kad tikrai pravers.
Ar ji pastebi neįgaliųjų žmonių netoleravimą savo šalyje? Ji to nėra pastebėjusi, todėl mananti, kad su jaunimas tolerantiškiau žiūri į neįgaliuosius. Neretai kalta būna ir pačių neįgaliųjų nenoras bendrauti, baimė pasirodyti visuomenėje.
Ji norėtų pasidalinti su visais mintimis, kurios tikrai labai padeda:
Niekada nebijokit daryti tai, kas patinka;
Suburkite ratą žmonių, kurie spinduliuoja gerumą, meilę (atsiribokite tų, kurie gyvenime mato tik juodas spalvas);
Nesigilinkite į aplinkybes, kurių negalite pakeisti, bet visada darykite tai, kas tau arčiausiai širdies.
Gyvendama Armėnijos sostinėje, ji regi žmones, nuolat skubančius, pavargusius nuo kasdieniškos rutinos. Būdama mažyčiame Lietuvos miestelyje, puikiai suprato, kad čia turinti daugiau galimybių pabūti tyloje su savimi. Ji sužavėta Zarasų gamta (ir nors dabar tiek daug pilkos spalvos, tačiau ir tai miela širdžiai). Varsenik džiaugiasi atsiradusiu atvirumu – sau ir aplikiniams. Juk gerumas – tarsi riedantis nuo kalno akmuo, kuris sukelia griūtį – bet … teigiamą griūtį. Jei tau kažkas padarė gera, ir Tau norisi atsakyti tuo pačiu…. O jau tada pastebi, kaip aplinkui ima didėti Gerumo ir Meilės sala….
Toje Gerumo ir Meilės, Dėmesio ir Atjautos saloje visada labai Gera Būti – gera žinoti, kad Tu čia esi mylimas. Tokią Salą ČIA radusi Vita Bitte.
VITA BITTE. Prisipažinsiu, jog labiausiai nustebau, išgirdusi, jog ši, neįgaliojo vežimėlyje sėdinti mergina, turinti ir lydintįjį asmenį, yra …savanorė. Bet kaip kitaip? Nešti gerumą – privalu kiekvienam. Ar pamenate, Motina Teresė teigė: „Mes negalime daryti didelių dalykų, o tik mažus su didele meile“. Nesvarbu, kokio dydžio darbai – svarbu, kad jie atliekami su didele meile.
Ši mergina – iš Valmiera (Latvija). Ji sakanti, kad vaikystė buvusi nelengva – gal tai ir įkvėpė ją nepasiduoti: iki 5 metų ji „gyveno“ tik lovoje. Čia tilpo visas jos vaikiškas pasaulėlis. Vėliau pasaulio ribos ėmė plėstis – gavusi neįgaliojo vežimėlį.
Mokykla jai buvo sunkiai pasiekiama, pirmoji klasė buvo baigta, nors ir gerais įvertinimais, tačiau… Vita gavo med. Komisijos rekomendaciją į kitą mokyklą, kurioje mokėsi panašaus likimo vaikai. Mokytis labai patiko.
Neįgaliųjų gyvenimas, kuris ją labai domina, Vitai neatrodo Latvijoje lengvas: tokios organizacijos, kuri atitiktų Zarasų krašto ŽSNS – JI TIKRAI NEĮSIVAIZDAVUSI. Latvijoje prie bažnyčių susikūrusios įvairios organizacijos, besirūpinančiomis asmenimis, kuriems yra sunkiau adaptuotis visuomenėje, dalina įvairią labdarą (drabužius, avalynę, netgi atveža į bažnyčią). Tokiai organizacijai priklauso ir Vita. Ji irgi prisideda prie šios bažnyčios darbų – administruoja internetinį puslapį, talpina informaciją, kurios pagrindinis tikslas – evangelizacija. Vasarą žmonėms (nuo 18 metų) organizuojamos stovyklos, kuriose vyksta įvairios paskaitos apie sveikatą, sveiką gyvenseną. Savanorė mielai padeda ieškoti rėmėjų šiems projektams įgyvendinti.
Vitos tėvų reakcija buvo labai neigiama – įtikinti, kad leistų dukrą išvažiuoti savanoriauti – reikėjo mėnesio. Tačiau matydama, kad dukra dega užsispyrimu ir noru, pagaliau mama ištarė: „Tegu važiuoja“. Jau tada nusileido ir Tėvas.
Namų ji pasiilgstanti, tačiau labiausiai – savo šuniuko Bembio. Trūksta ir bendravimo su seserimis, tačiau šilta bendrystė su lankančiais šią ŽSNS, darbuotojais, savanorėmis – jai suteikia ne tik atgaivos, bet ir daugiau pasitikėjimo savimi.
Savanoriavimas jai davė labai daug naudos: Vita ne tik susipažino su naujais draugais, tačiau projekto koordinatoriai jai skyrė ir naująjį vežimėlį (senasis buvo itin nepatogus), ji pagilino rusų kalbos žinias (atvažiavusi čia ji kalbėjo tik latviškai: Patricijai tekdavo viską išversti), įgijo įvairiausių įgūdžių, patyrė neįkainojamų įspūdžių…. Ech, visko juk nesuminėsi… Todėl mergina nori, kad šis projektas dar ilgai nepasibaigtų – Vitai patinka čia viskas: ji sužavėta Zarasų krašto Žmonių su negalia sąjunga, jos darbu ir visu kolektyvu. Su baltu pavydu ji šneka apie tai – nes nėra girdėjusi, kad Latvijoje būtų organizacija, kuri taip rūpintųsi neįgaliaisiais, jų šeimos nariais. Be to, mergina teigia, jog niekada neturėjusi tokių gyvenimo sąlygų – puikios, neįgaliojo poreikiams pritaikytos lovos. Sužinojusi, kad tokiomis lovomis yra aprūpinti Zarasų rajono neįgalieji, mergina sakė, nežinanti, kad jų šalyje būtų kažkas panašaus. Ji Latvijoje galėtų gauti nebent nuolaidą lovai įsigyti – tačiau ir su nuolaida jos kaina būtų neįkandama. Čia tiek daug erdvės, tiek daug naujų galimybių ir idėjų.
Paklausus, o kas jai čia patiko labiausiai, ji net nedvejodama ištaria – Olga (Olga Ludziš – Zarasų krašto Žmonių su negalia sąjungos vadovė) ir negailėdama beria argumentuotus komplimentus: ji -kaip mama: nes padarė daugiau negu tikroji mama, ji – angelas sargas, visur ir visada globoja, saugo, padeda.. Vita supranta, kad jai visada truks Olgos – jos draugiškų ir motininškų patarimų, pamokymų, širdies šilumos. Tačiau projektas dar nesibaigė, ir apie tai galvoti dar anksti.
Apie Olgos Ludziš rūpestį ir gerumą labai daug kalbėjo visos savanorės…. Jos taip pat minėjo visus darbuotojus: juos visada puikiai suprantanti Sandra, energinga ir labai miela Jurga… (galėčiau prirašyti dar tiek pat J..)…
Nepajutome, kaip sutemo – mano laiko atsargos lyg ir išseko, o keksiukų lėkštėje sumažėjo… Atsisveikinti visiškai nesinorėjo – kalba lengvai mezgėsi, atrodė, lyg būčiau seniausiai su jomis pažįstama: buvo jauku ir miela… Nuo tos širdžių šilumos jaučiausi tikrai patekusi į Gerumo salą: čia tiek daug šviesos, kantrybės, supratimo, pakantumo ir meilės…. Čia idealiai tiko viena mano mėgstamiausių citatų: „Gerumas – kalba, kuria gali kalbėti nebyliai ir kurią girdi kurtieji“ (P. Bovi). Šiandien aš įsitikinau, kad Gerumas – tarptautinė kalba, kurią širdimi supranta įvairių tautybių, įvairių negalių prislėgti, įvairias religijas išpažįstantys žmonės (nepaminėjau, kad visos trys savanorės yra skirtingo tikėjimo), tačiau, anot Patricijos, tai tikrai netrukdo, o vienija.
Nuotraukose: Savanorės – Lietuvoje (iš jų asmeninių archyvų)